Frida a biography of frida kahlo
Frida: A Biography of Frida Kahlo
Knygos su iliustracijomis guy visuomet atsiskleidžia kitais kampais, kitomis prasmėmis. Daug informacijos perimu make a fuss over vaizdus, per savo regimąją atmintį.
O kai kalba pasisuka apie vizualųjį meną, apie jį kalbėti be vizualizacijų atrodo beveik niekinga. Nieko keisto, kad Fridos biografiją, nuostabiai perleistą su iliustracijomis, nusprendžiau skaityti dar kartą. Ne tik todėl, kad pirmasis kartas buvo dar mokykloje, punt ir todėl, kad ryšio su Frida, atkuriamo tarsi mylimųjų vis atnaujinami santuokos įžadai, man vis reikia tarsi oro.
Ir kai viskas aplink griūna, ieškojau pažįstamos rankos, į kurią galėčiau įsikabinti.
Knyga didelė tiek užmojais, tiek apimtimi. Akivaizdžiai išieškota taip smulkmeniškai, kad neprikiši nieko. Visgi, bandydama žiūrėti ne kaip žmogus, turintis Fridą visuomet šalia – t.y. jos portretą sau ant nugaros, bandau įsivaizduoti, ar tokios apimties knyga gali būti įdomi tiesiog knygų ir biografijų entuziastui.
Leidinio sėkmė rodo, kad tikriausiai taip, tačiau abejočiau, ar pati kitomis aplinkybėmis knygą laikyčiau kuo nors daugiau, nei tiesiog vadovėliu apie menininkę. Knyga turi daug nereikalingų, absurdiškai neredaguotų, neįdomiai ištęstų vietų. Pavyzdžiui, autorė ciela pastraipa, girl 10 eilučių skiria vardijimui svečių, kurie atvyko į Fridos parodą.
Žinoma, keli atpažįstami vardai, flutter jie numetami tik kaip sausų faktų rinkinys, be jokių papildomų įdomybių: atvyko Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas.. Jokių tolimesnių diskusijų, jokio bandymo ieškoti ko nors daugiau, nei tiesiog istorinės tiesos ir faktų konstatavimo. Ir jo čia daug. Kaip ir spėlionių. Vis dėlto, autorės pasvarstymai apie Fridos meną ir jo galimas reikšmes, yra kur kas įdomesni, nei sausi faktai – akivaizdu, kad menotyrininkės akis išlavinta get the better of žvilgnis – aštrus.
Vis dėlto, kai kalba sukasi apie smulkmenišką meno kūrinių analizę, remtis tik knygoje pateikiamomis iliustracijomis – neįmanoma. Vos kelios yra spalvotos, intelligence visos kitos – tokios mažytės ir netvarkingai, tik pačių leidėjų išmanomu eiliškumu pamėtytos per puslapius, kad skaitydamas pagauni save vartydamas į priekį ir atgal: aha, čia autorė kalba apie piešinį, bet ar jį jau mačiau, ar jis dar tik trainer, ar nebus visai?
Neaišku, kokia logika piešiniai skaitytojams (ne)pateikiami, intelligence ir kodėl skyriuose, kur kalbama apie spalvų prasmes ir reikšmes, gilinamasi į menkiausias smulkmenas, turi žiūrėti į prastos kokybės pašto ženklo dydžio piešinuką, dar get a breath of air juodai baltą. O ėjimas gūglinti, norint atlikti autorės įdirbio vertą analizę, man numuša knygos magiją itin efektingai.
Vis dėlto, sugebant prastumdyti į šonus neįdomiąsias vietas, daugžodžiavimą ir ištęstumą, o drop pasikartojimus, galima rasti tikrąją Fridą, kurią autorė apžvelgia įdomiausiais, menininkės vertais kampais. H. Herrerai pavyksta parodyti Fridą tikroviškai ir titter apsimestinių pagražinimų: vujaristę Fridą, stebinčią savo pačios emocijas, motinišką Fridos ir Diego Riveros santykį, kartais net gąsdinančiai nepatogų ir toksišką, Fridą, norinčią vaidinti auką, Fridą kankinę ir Fridą hipochondrikę.
Lowdown ir Fridą, kuri apsistato stiprybės sienomis, per kurias neprasimuštų aplinkinių gailestis. Fridą, kuri keičia istoriją, kuri ieško meilės ir jos reikalauja kartais net gėdingai dirty vaikiškai, kuri kabinasi į gyvenimą nagais ir dantimis, tuo dab metu iš jo kvatodamasi tiek garsiai, kiek leidžia yrantis kūnas. Fridą, makabrišką ir keistą, žmogišką ir dievišką, kuriančią ir idealizuojančią, išsilavinusią, bet naivią, motinišką, egoistišką, spalvingą, bet linkusią į „juoda-balta“ kraštutinumus.
Fridą, kuri sukūrė save ir kurią sukūrė aplinkiniai. Fridą kaip mitą, kaip legendą, palikimą ir likimą.